Facebook
Itorikus į gimtajį lizdą vėl buria "HISTORIADA 2013" (2013-11-09)


Klausyk istorike!

Senas ir jaunas, abiejų lyčių, išvaizdus ir ne itin, turtingas ar bėdžius, bet svarbiausia - išaugęs ar vs dar augantis po mūsų Alma Mater Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto stogu! Atėjo metas mums visiems – ir užsilikusiems Istorijos mokslo dirvonuose, ir pasukusiems kitais keliais – vėl susitikti. Juk nuo pirmosios „Historiados'2009“, visuotinio VU Istorijos fakulteto augintinių suvažiavimo, jau prabėgo net ketveri metai. Kadangi ji buvo toks vykęs, jog kiekvienas jo dalyvis iki šiol jį atsimena su lengvu širdies ir kitų vidaus organų virpuliu, kitaip ir negali būti – šiemet visi renkamės į antrąjį suvažiavimą „Historiadą'2013“, kurį ir vėl organizuoja VU Istorijos fakulteto Alumni draugija.

Žinoma, šios didžios šventės, kuri vyks lapkričio 9 d. Vilniuje, esmė – visiems susitikti ir pabūti kartu. Pirmiausiai su tais, su kuriais paskutinį kartą teko matytis galbūt tik prie studijų suolo. Tačiau istorikai nebūtų istorikai, jei nesusitiktų ne tik šiaip sau, o vardan ko nors didingo ir svarbaus bei keltų bokalus ne tiesiog „už“, o už ką nors iškilmingo. Šiemet tai – trijų svarbių skaičių kombinacija. „690“. Ne, tai ne naujos merginų grupės pavadinimas, o lygiai tiek, kiek Lietuva ir pasaulis mini prabėgus nuo mūsų sostinės Vilniaus įkūrimo.

Lyg ir visi žinome, kaip tai prasidėjo. Gediminas (tas, kuris rašė garsiuosius laiškus Europai) medžiojo, po to miegojo, tada sapnavo, jo sapne staugė vilkas, o po to viską išaiškino gudrusis Lizdeika, kurio pranašystės (lyg ir) išsipildė. Vis dėlto, istorijos mokslas, kaip ir kiekvienas kitas, nestovi vietoje, ir remonto gali susilaukti net ir tos jo tiesos, kurios visuomet atrodė nepajudinamos. Be to, istorinės legendos, net ir pačios švenčiausios, istorikui – lyg buliui raudonas skuduras.

Tad Vilniaus įkūrimui pašvęstos „Historiados'2013“ šūkis - „Lizdeika, pabandom iš naujo!“. Šventės metu teatralizuota forma bus pristatyti Vilniaus įkūrimo istorinių aplinkybių tyrimo naujausi rezultatai, rodantys, kaip viskas vyko šiek tiek kitaip, nei dėstoma legendoje ir nei valdovui aiškino Lizdeika. Tačiau ar, pagal tyrimų duomenis, viskas vyko geriau, ar blogiau – kol kas telieka paslaptis. Visa tai kiekvienas šventės dalyvis galės pamatyti net keliose sostinės erdvėse. Pirmiausiai, žinoma, mūsų fakulteto vidaus kiemelyje po senąja liepa ir prižiūrint Senoliui. Antrasis renginio akcentas ir kulminacija – visų pobūvis su antruoju istorinės teatralizacijos žiupsniu, legendinės sostinės grupės „Ir visa ta, kas yra gražu, yra gražu“ koncertas bei šokiai su DJ Smetona muzikiniame klube „New York“.

Renginio programa

15:00 M. Daukšos kiemelis, Universiteto g. 7
Šventės atidarymas po liepa.
Istorinis-mokslinis korporacijos „Tilia“ fantasy stiliaus spektaklis-misterija.
Vaikštynės po fakultetą.

19:00 Klubas „New York“, Kalvarijų g. 85 (durys atidaromos 18:00)
Garbiųjų svečių ir fakulteto buvusių bei esamų tėvų prakalbos.
Kunigaikščio Gedimino laiškų skaitymai.
Lizdeikos video reportažas „Kur Gedimino kapas?“.
Alaus viktorina.
Legendinės sostinės grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ bei kviestinės žvaigždės, prof. Alfredo Bumblausko, koncertas.
Šokiai su DJs Smetona iki paskutinių jėgų išsekimo.

Bilietų kainos: 30 Lt, studentams – 20 Lt. Renginio dieną bilietai brangs! Bilietus platina www.bilietai.lt.

Kviečiame tapti specialiais renginio rėmėjais įsigyjant Kunigaikščio bilietą (100 lt). Jūsų parama svarbi ne tik renginiui, bet ir filantropinėms VU IF Alumni draugijos veikloms! Dėl bilieto įsigyjimo rašykite vuifalumni@gmail.com.

Perkantieji bilietą gali sau ir kursiokams rezervuoti vietas prie stalų elektroniniu paštu – vuifalumni@gmail.com. Vietų kiekis ribotas! Speciali sąlyga – užsakyti vietas galima ne mažiau, nei keturiems žmonėms.


Žinia dalinkitės su visais kitais!

Kunigaikštis Gediminas: laiškus pradėjau rašyti dar paauglystėje
Lietuvos pasieniečiai jau kurį laiką guli atsipūtę ir skaitinėja Dante Alighieri‘aus kūrinį. Kad jau knyga Lietuvoje yra deficitinė, geriausias skaitovas raiškiai ją cituoja iš už krūmo. Krūmo prisireikė tada, kai, kartą netikėtai apsilankius pasienio departamento vadui, jis užtiko tris kareivius meiliai susiglaudusius prie knygos puslapių ir išvadino tai moralės mirtimi bei krikščioniškais paistalais. Kaip žinia, pasieniečių darbas buvo ginti šalį nuo kryžiuočių, tačiau fenomenas slypėjo tame, kad būtent jie buvo labiausiai suinteresuoti apsikrikščionijimu. Dažnai susidurdami su nepaaiškinamos priešų pergalėmis, jie patikėjo, kad turbūt jų dievas geriau išmano karą. Kita proga prie pasieniečių miestelio copy1 buvo nutįsusi nemaža eilutė, kur kariūnai siekė gauti bent vieną kitą knygos puslapį, kurie nuramintų juos nykiais darbo dienos vakarais. Populiariausi buvo puslapiai su įrašytu Beatričės vardu. Šis vardas deramai kaitino visų pasieniečių vaizduotę, tad saulei pasislėpus už horizonto, neretai pasigirsdavo dūsaujančių ir Beatričės besišaukiančių balsų.

Tokias palankias galimybes atsipalaiduoti pasienyje sudarė kunigaikščio Gedimino vedama politika, todėl nutarėme pašnekinti šį žmogų. Mums nuskilo, kad pats kunigaikštis dar neturėjo Dante Alighieri‘aus kūrinio, o savo laiškus jau buvo išsiuntęs, todėl nepagailėjo kelių minučių pokalbiui.


Kunigaikštis laukia, kol vokiečių pirkliai jam atveš veidrodį.

- Toks garbus vyras, bet sutikote su manimi pasikalbėti. Jeigu ne paslaptis, kodėl?

- Nori, kad rimtai atsakyčiau į šį klausimą?

- Norėčiau.

- Tai norėk ir toliau, nedraudžiu. Pasakysiu tik tiek, kad turiu laisvo laiko, o talentingi žurnalistai man nuotaikos negadina. Nenorėčiau būti suklydęs vertindamas tavo potencialą.

- Pamėginsiu iš visų jėgų. Jei jau leidžiate. Pasigirdo kalbų, kad Nemuno žemupyje itin išpopuliarėjo „Dieviškoji Komedija.“ Kaip vertinate savo pasieniečių veiklą?

- Girdėjau, girdėjau. Ir pats jau užsisakiau knygą, tik dar nesulaukiau paštininko. Matyt Lenkijoje bus užstrigęs, ten nėra labai saugi šalis ne tik karūnoms, bet ir knygoms. Tai taip ir vertinu savo pasieniečių veiklą, man svarbiausia, kad jie atliktų savo darbą, kai darbo yra. Jeigu jie turi laisvesnio laiko, gali skaityti, kad ir knygas. Valstybei nuo tik geriau.

- Tai turbūt neapkarpėte jų atlyginimų sumažėjus darbo apimtims?

- Ne, neapkarpėme. Labai svarbu palaikyti pareigūnų moralę, juk niekada negali žinoti, kada vėl pagausės pareigų. Šiai dienai pasienio departamentas tame regione yra sujungtas su karo departamentu, tai byloja apie atitinkamą parengtį. Antra vertus nelabai yra ką mažinti, ir taip iš visų Europos šalių mūsų pareigūnai yra mažiausiai apmokami. Labai gerai, kad jie skaito Dante Alighieri‘aus knygą, tai neskaitys tavo straipsnio. Tai ir nesužinos šio dalyko (mirkteli man slėpdamas drebančią ranką).

- Kodėl dreba jūsų ranka?

- Tai sakai, pastebėjai. Na gerai, prisipažinsiu. Pastaruoju metu turiu ir aš truputį laiko, tai mokiausi rašyti. Po gerų dviejų parų su plunksna rankoje, rankos tiesiog pradeda drebėti. Įtariu, kad kalavijo pasiilgo.

- Teigiate, kad kalaviju galima pasiekti daugiau nei plunksnakočiu?

- Norėčiau, kad taip būtų, bet nėra. Šiais laikais kalaviją valdo bene kiekvienas, ir nors aš pats vis dar esu geriausias, tačiau reikia rasti ir kitų sferų, kur būčiau geriausias. Vien kalaviju gali pasiekti daug, bet niekada nepasieksi maksimumo. Ir kas svarbiausia, visus savo pasiekimus reikės taip pat ginti kalaviju. Su amžiumi prarandi greitį, todėl svarbu tinkamu momentu rasti žmones, kurie gins tavo pasiekimus, o tada jau galima ir su šeima ilgiau pavakaroti ir vynelio dažniau išgerti. Ir pats juk turi ginklą, neslėpk, turėtum suprasti, kad universalumas dar niekam nepakenkė.

- Negaliu atsakyti, nesijaučiu labai universalus. Man iki jūsų kaip iki Romos. Ir kaip sekasi rašyti?

- Galvojau, kad bus lengviau. Tiesą sakant iš pradžių tikėjausi, kad paimsiu plunksną ir viskas pilsis kaip iš kibiro, bet jau tų raidžių įvairovė. Visos jos kažkokios skirtingos, pamirštu aš jas, arba atvirkščiai parašau. Maža to, rašiklis kažkaip rankos neklauso, atrodo, kad tuoj ims ir pabėgs (bajerius skaldo kunigaikštis). Visko būna, bet svarbiausia, kad stengiuosi, pastangos dažnai atsiperka.

- Kiek žinau, jūsų pastangos jau gerokai atsipirkusios. Ką padarėte, kad kryžiuočiai nebepuldinėja?

- Prigavai mane ir mano protą. Laiškų parašinėjau truputį į Europą. Bet ne visai mano vieno pastangos čia buvo. Aš gi dar tik mokausi rašyti. Lietuviškai Europa nesupranta, tai kam čia rašyt lietuviškai. Be to, aš gimtąja rusėnų kalba dar tik vėžlio greičiu keverzoju, ką jau kalbėti apie ciceroniško grožio lotynišką raštą. Rašė mano raštininkas, o tai daryti patarė mano patarėjai. Pagalvojau, kad nuo to blogiau nebus, tai surizikavau. Sutikau ir padiktavau tekstą popiežiui, bet net ir tada kažkaip ne visai tiksliai gavosi išdėstyti mintis. Jau ta kalba, tai eina sau. Slidus reikalas. Vienaip kalbi, kitaip tave supranta. Perskaitęs mano laišką, popiežius atsiuntė savo legatą. Ir pagalvok tu man.

- Kas tas legatas? Kalbėkite su manimi kaip su žmogumi, o ne kaip su tarptautinių žodžių žodynu.

- Neišprusėli tu senas! Legatas, tai toks kaip ir beveik pasiuntinys. Tai va, atsiuntė popiežius man tą pasiuntinį. Pasikalbėjom.

- Ko pasiuntinys norėjo? To paties kaip ir jūs?

- Kad gal nevisai. Juk sakau, kad kažkaip nesusišnekėjom. Popiežius pagalvojo, kad prašau krikštytis. Mąstant, gal ir nebūtų labai blogai, turėčiau karūną viską, bet tuo pačiu mane slegia įtarimas, kad su ta karūna ilgai nepagyvenčiau. Visokių sąmokslininkų čia privisę, dar užnuodys. Reikia skaitytis su visuomenės nuomone. Šiai dienai ji yra tokia, kad krikštas nėra išeitis. Kažką panašaus ir rašiau popiežiui. Krikščionybė, pasitelkdama kryžiuočių ordiną, tiesiog stengiasi mus pavergti ir daro įvairias skriaudas mūsų šaliai. Per šias nesąmones, nėra laiko, kada Kijevą iš mongolų - totorių užkariauti. O taip norėtųsi kartais pasivaikščioti po šį miestą ir mintyse sau pagalvoti „štai aš Gediminas, Lietuvos ir rusų karalius.“ Riši, kaip būtų faina?

- Rišu sportbačių raištelį prieš išeidamas iš namų. Kaip suprantu, popiežiaus klaidingai interpretavo jūsų laišką?

- Lyg ir klaidingai. Matai, norėjau paprastai viską spręsti. Pats aš pripažįstu žmonėms teisę tikėti kuo tik nori. Man svarbu, kad valstybėje būtų gera ir saugu gyventi. Ar daug po perkūnais noriu, kam čia kištis į privatų žmonių gyvenimą. Juk turime Lietuvoje rusų, kurie tiki į kažkokią krikščionišką atmainą, turime lietuvių, tikinčių savo dievais, yra ir vienas kitas katalikas. Nemanau, kad tikėjimas sprendžia saugumo problemas. Gal netgi atvirkščiai. Štai kryžiuočiai čia mus kurį laiką kardais vanojo, manai jie norėjo mums gero? Negali taip manyti, nes aš taip nemanau. Jie tik nori mūsų teritorijos ir mūsų mokesčių. Tai taip ir parašiau popiežiui, išvadindamas kryžiuočius imperialistais, kuriems tikėjimas rūpi bene mažiausiai. Ir dar pasakiau, kad mes su krikščionimis kovojame tik tam, kad pasipriešintume jų daromoms skriaudoms, kaip kad įprasta visame pasaulyje, o ne tam, kad sunaikintume jų tikėjimą.

- Tai popiežius gal nenorėjo jūsų suprasti. Nepagalvojote apie tai, kad jis irgi siekia sustiprinti savo įtaką ir kad krikščioniška Lietuva jam būtų didelis pasiekimas. Galbūt jis net atvyktų kada nors į Vilnių ir mąstytų „štai aš Dievo vietininkas Europoje ir netgi Lietuvoje.“ Nejaugi nematote tame logikos?

- Duodi tu putų. Gal ir pats norėtum būti mano patarėju? Kažkaip žinai, nebuvau pagalvojęs. Tikriausiai todėl ir atsiuntė jis man tą draugišką pasiuntinį, kad taikiuoju būdu mus užkariautų. Gudrus senis. Bet kaip minėjau, aš pats tam iš esmės ir nesu linkęs prieštarauti, juk aš vis tiek būčiau Lietuvos valdovas, o Lietuva niekur neišnyktų. Tačiau ir be manęs yra Lietuvoje kam prieštarauti, taip kad. Viskas ateis savo laiku, svarbiausia neperskubėti. Nenorėdamas skubėti taip ir pasakiau tam popiežiaus pasiuntiniui, kad krikštytis aš niekam nežadėjau, bet parodydamas, kad nesu prieš krikščionis, jo nenužudžiau.

- O didingasis valdove! Ar neprieštarautumėte, jei jums nusilenkčiau?

- Lenkis, jei neturi ką veikt. Bet aš tave priėmiau ne tam, kad čia lankstytumeisi, o tam, kad manęs klausinėtum.

- Tikra tiesa. Ir tai buvo tas laiškas, kuris sustabdė kryžiuočių agresiją ir privertė jus rašto mokytis?

- Tikra tiesa (kunigaikštis šmaikščiai pamėgdžioja mane). Atvykusiam pasiuntiniui aš paaiškinau, kad Lietuvoje yra laukiami krikščionių misionieriai, kurie tikėjimą gali platinti taikiai, o kryžiuočių ordino metodai ne visai taikūs. Kaip suprantu, popiežiaus pasiuntinys, liepė kryžiuočiams sustabdyti savo puldinėjimus. Nors ordinas ir nebuvo paklusniausias popiežiaus vaikas, tačiau šįkart pakluso.

- Gal po šios sėkmės pradėsite dažniau rašyti laiškus?

- Laiškus rašau ir taip dažnai. Pirmą laišką parašiau dar būdamas paauglys. Padiktavau, turiu galvoje. Kartą su broliu lankėmės Lucke, ten truputį šį bei tą ir gavosi taip, kad pradėjau susirašinėti su tokia mergina. Ilgai susirašinėjome. Ligi šiol turiu jos laiškus po pagalve. Geri buvo laikai.

- Mergišiaus genai?

- O kas jei ir taip? Ne veltui mano tėvo vardas Putavyras, o dėdės - Putigeidis.

- Ne gal ir nieko, tik pasmalsavau. Toks gi mano darbas. Tai tęsiant laiškų temą, gal dar ką nors galite pridurti?

- Galiu, jei reikia. Esu gi ir daugiau laiškų parašęs. Nieko negirdėjai? Į Europą išsiunčiau bent šešis. Pora iš jų į laisvuosius Vokietijos miestus. Ten gi yra neblogų darbininkų, puodus, batus, ratus, ginklus gamina. Prekiautojų yra, gydytojų yra. Tai pakviečiau tuos žmones į Vilnių, kad padėtų kelti ekonomiką ir padėtų platinti žinią apie Lietuvą, kaip tolerantišką valstybę. Labai nenorėjau, bet pažadėjau juos dešimtmečiui atleisti nuo mokesčių, tikiuosi, kad neapsirikau. Gal nepabėgs po to dešimtmečio atgal. Pakviečiau ir dvasininkų, kad turėtų darbo. Čia pas mus jo yra daugiau nei Europoje.

- Tai tikitės, kad vakarų europiečiai bus stačiai pakerėti jūsų kvietimo ir atvyks dirbti čia?

- Būtų neblogai, jei atvyktų. Veiklūs žmonės visada praverčia. Nėra ta Lietuva tokia bloga šalis, o Vilnius visai gražus miestas. Neabejoju, kad jiems čia patiks ir bus abipusės naudos. Pasakysiu meniškai, tobulėjimui ribų nėra, o aš neketinu būti ta riba.


Gediminas nuo jaunų dienų svajojo studijuoti statybos inžineriją.

- Kaip ten su tuo Vilniumi? Aš žinau, kad jūsų giminė kilusi iš Kernavės. Tikrai susapnavote?

- Tenka ir man sapnuoti. Tai taip, susapnavau. Po to ilgai ieškojau tos vietos, bet nenurimau, kol radau. Buvo ten įsitaisęs vienas kitas gyventojas, stovėjo purvina piliūkštė. Pamaniau, kad reikia kažką daryti, sapnas gi neblogas buvo, tai įkūriau miestą. Pastačiau tris mūrines pilis, leidau pastatyti bažnyčią, prikviečiau žmonių. Reikia juk valstybei turėti sostinę. Tegul sau gaudžia ir pasauliui žinią neša.

- Ar jums niekas anksčiau nėra sakęs, kad jūs genijus?

- Patikėk, man tai kartoja kiekvieną dieną.

- Ir ne be reikalo. Suprantu, kad jums pačiam bus įdomu skaityti savo interviu, bet dauguma mano skaitytojų neturi tiek kantrybės, du puslapiai ir viskas. Tai esu priverstas nutraukti mūsų pokalbį, kad ir koks įdomus jis būtų. Tikiuosi, kad mums dar teks pasikalbėti ateityje. Pabaigai, gal norėtumėte ką nors palinkėti mūsų skaitytojams?

- Norėčiau visiems palinkėti kažką veikti, ypač dabar, kai yra puikios sąlygos, nes kryžiuočiai nepuldinėja. O visus norinčius taip pat kviečiu atvykti į Vilnių, man bus garbė.

- Labai ačiū už pokalbį. Leidžiu jums šį laikraštį taip pat laikyti po pagalve.

- Eik iš čia, kol dar gyvas (rūsčiai).



Sunku kalbėtis su kunigaikščiu, dėl vis išnyrančio mūsų intelektų skirtumo, bet tikiuosi, kad mano tridienė depresija, prasidėjusi iškart po pokalbio, nenueis veltui ir dauguma iš jūsų įsiklausys į jo išmintį. Būtų nuostabu.



VISVALDAS ŠLAPDRIBA | „Senos Naujienos“
Istorijos fakulteto PROTĖVIO legenda
IF Alumni draugijai, kaip ir visai fakulteto bendruomenei, 2013-ieji metai ypatingi – spalio 26 d. įvyks antrasis IF alumnų susitikimas „Historiada 2013“. Pirmojo mūsų „suobėgio“ metu (2009), įamžindami nenutrūkstančią bendrystę, į liepą įkėlėme atkurtą fakulteto simbolio, nostalgiškai vienų vadinamo Senoliu, kitų - Protėviu kopiją. Šiandien siūlome pasiskaityti Senolio/Protėvio legendą, kurią prieš ketverius metus papasakojo mūsų gerbiamas docentas Sigitas Jegelevičius.


Protėvis IF kieme

Nesu garbios VU IF Alumni draugijos narys ir būti juo negaliu dėl teisinių trukdžių. Vis tik turiu šį bei tą pasakyti apie figūrą/skulptūrą to susimąsčiusio kario, kurį Jūs pavadinote Senoliu. Anais laikais, kai ši skulptūra stovėjo IF kiemelyje ir buvo betampanti fakulteto savastimi, po šitą kiemelį vaikščioję ir šalia skulptūros nuorūkas mėtę kolegos tą karį vadino Protėviu.
Protėvis buvo sukurtas kaip nenuspėjamo žanro ir ganėtinai netikusio lietuviško vaidybinio kino filmo „Marš, marš, tra-ta-ta“ rekvizitas. Tai buvę apie 1964 metus. Protėvis stūksojo maždaug kadaise buvusių Totorių vartų vietoje - dabartinėje KAM'o automobilių aikštelėje, priešais viešbutį „Artis“, veidu atsuktas į Katedros aikštę (vieną akį užmesdamas į Filosofijos fakulteto rūmų kampą). Protėvis ilgai rymojo toje aikštelėje ir pasibaigus filmavimui. Niekas prieš jį nepakėlė rankos netgi gūdžiai tamsiomis naktimis. Rudeniop LKS tudija Protėvį nusivežė į savo sandėlius.
IF entuziastai, rengdamiesi kasmetiniams šou - Melagių kermošiui ir Istorikų dienai, įvairų rekvizitą skolindavęsi iš LKS studijos ar teatrų. Apie 1985 m. pavasarį pasiskolino ir Protėvį, pažadėję sveiką pargabenti į sandėlį (tuometinis dekanas netgi buvo pasirašęs garantinį raštą, kad kino studijos turtas būsiąs grąžintas). Šou rengėjai visą smulkesnį rekvizitą nuvežė tikriausiai troleibusu, o Protėviui reikėjo krovininio automobilio. Taip Protėvis ir pasiliko IF kiemelyje. Kiemelio galerijoje, kuri tuomet buvusi atvira, kažką dūmojo parimęs ant kalavijo. Priprato visi prie jo. Metus kitus saugiai po stogu rymojęs, sulaukė rankų, panašių į tas, kurios dabar niokoja troleibusų/autobusų stoteles. Protėvį vis išnešdavę į kiemą ir palikdavę po liepa. Atsibodo fakulteto geriečiams vis grąžinti Protėvį į saugią pastogę ir paliko jį likimo valiai rymoti po liepa, ten, kur jį buvo nutempę neklaužados. Tie geriečiai, jau nežinantys Protėvio atsiradimo fakulteto kieme istorijos, numojo ranka į prašymus pasirūpinti Protėviu. Lietus ir laikas padarė savo. Lietui Protėvis nebuvo atsparus, nes padirbdintas ant medinio karkaso ir nudrėbtas iš ištirpintos popieriaus (kartono) masės. Taip ir suiro lietuje kitados buvęs stiprus Protėvis. Ir šitai atsitiko apie 1991 - 1992 metus...
Ar ne pamokanti Protėvio istorija paminklosaugininkams? Kur ten negandas ištverti Protėviui, nukrėstam iš papjemaše, kai visų akyse mūrai griūva...
Kažkur turėjau fotografiją, kurioje Protėvis buvo užfiksuotas stovintis jam minėtame vaidybiniame filme skirtoje vietoje/aikštėje. Neradau, nes kadaise nerūpėjo išsaugoti ano kvailo filmo dekoracijų vaizdus. Radau tik aikštės (Protėvio stovėjimo vietos) fotografiją, kai Protėvis jau buvo nuvežtas į LKS sandėlį.

Aliumnams pagarbiai,
Sigitas Jegelevičius


Protėvio stovėjimo vieta – dabartinio viešbučio „Artis“ pastatas iki rekonstrukcijos, 1964 m.
POKARIO PARTIZANAI – IR ŠIANDIEN ATMINTIES MIŠKE
„Kokie ten partizanai... Banditai, ir tiek. Tiksliau, banditai buvo ir vieni, ir kiti. Dieną vieni ateina, naktį – kiti. Tad paprasti žmonės gyvenimo tiesiog neturėjo, ir viskas. Taip man senelis pasakojo“. Tai – dažniausiai pasitaikanti statistinio nepriklausomos Lietuvos piliečio reakcija kiekvieną kartą, kai tik kalba užeina apie pokario ginkluotą rezistenciją.

Ką tokia reakcija rodo? Kita vertus, ar pokario partizanai bei jų kova kada nors pagaliau taps vienu iš kertinių visos visuomenės istorinės atminties bei identiteto akmenų? Ar viskas iš esmės liks po senovei – absoliučiai visuomenės daugumai jie toliau bus ne tik svetima, bet ir instinktyvų priešiškumą keliančia tema, o jų atmintis bus puoselėjama tik ribotoje ir iš esmės visuomenės paraštėse egzistuojančioje subkultūroje?

Kokių pokario rezistencijos mokslinių tyrinėjimų šiuo metu labiausiai reikia ir kokiais strateginiais prioritetais jie turi būti paremti?

Valstybė. Karas. Atmintis

Šie klausimai svarstomi kone kiekviename akademiniame ar neakademiniame renginyje, skirtame šiai temai. Tiesa, tų renginių – ne itin daug ir dažnas iš jų paremtas privačia ar visuomenine iniciatyva, tačiau pastaruoju metu jų daugėja. Negana to, vis didesnį susidomėjimą šiuo mūsų istorijos etapu ima rodyti jaunimas.

Vienas iš tokių – šią savaitę Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete įvykusi konferencija „Partizanai: Valstybė. Karas. Atmintis“. Pagrindiniai renginio organizatoriai – jauni istorikai, atstovaujantys studentų- šaulių korporacijai „Saja“, jau nebe pirmus metus vykdantys projektą „Trakinių partizanai“.

Kasmet partizanų būrio žūties vietoje Anykščių rajone rengiamas sąskrydis pastaruoju metu ėmė populiarėti taip sparčiai, kad jo rengėjai nusprendė surengti ir „akademinę dieną“. Nieko keista, kad ir akademinis renginys sulaukė didžiulio lankytojų antplūdžio – išvakarėse net teko sustabdyti svečių registraciją, o visi susidomėjusieji netilpo į didžiausią fakulteto auditoriją.
Auditorijos, kurioje dominavo akademinis jaunimas, margumas susišaukė su pranešimų bei pranešėjų įvairove.

Pavyzdžiui, istorikas, visuomenės bei politikos analitikas Kęstutis Girnius analizavo motyvus, kurie vedė žmones į miškus, jaunas istorikas, vienas iš „Trakinių partizanų“ lyderių Mindaugas Nefas analizavo tarpukario visuomeninių organizacijų – pavyzdžiui, tų pačių šaulių – ir partizanų sąsajas, pokario istorijos tyrinėtojas iš Švedijos Jonas Ohmanas ir istorikė Inga Zakšauskienė demonstravo, kad Vakarai, neva nuo pat pradžių vien tik galvoję išduoti mūsų partizanus, iš tiesų rengėsi ir karštojo karo su sovietais scenarijui, archeologas Gintautas Vėlius atskleidė partizanų bunkerių tyrinėjimų klodus ir panoramą.

Viskas aišku - tik iš pirmo žvilgsnio

Svarbiausias klausimas, nuolatos plevenęs ore – kodėl šiandienos Lietuvos visuomenėje ir tai visuomenei kalbėti apie pokario partizanus taip sunku, o kartais ir visai neįmanoma?

Į šį klausimą, atrodytų, labai paprasta atsakyti. Dažniausiai viskuo kaltinamas sovietinis režimas, kuris, viena vertus, stengėsi kuo labiau ištrinti šią temą iš žmonių sąmonės, kita vertus, kuo tvirčiau prifarširuoti ją įvairių klišių.
Tos klišės ne tik grynai ideologinės – pavyzdžiui, penkiasdešimt metų į galvas kalti „buržuaziniai nacionalistai“ ar „banditai“, bet ir platesnio, „universalesnio“ pobūdžio – „nesusipratę ir neturėję kur dėtis kaimo bernai“, „bepročiai, dėl kurių kaltės pralieta tik daug beprasmio ir nekalto kraujo, kurio daugiausiai praliejo jie patys“. Analizuojant padėtį „objektyviau“, nurodoma, kad režimui pavyko sukurti savotišką pilietinio karo situaciją (ne de jure, bet de facto prasme) ir iš abiejų pusių dar tebėra per daug atvirų žaizdų, kurios ir neleidžia „susikalbėti“.

Žinoma, mintis, kad pagrindinis šios padėties kaltininkas – sovietinis režimas ir jo paliktos psichologinės ir fizinės traumos, iš esmės teisinga. Tačiau bėda ta, jog ją išsakius, dažniausiai sustojama ir nežengiama toliau - nuosekliai, atvirai ir blaiviai nekalbama apie tikrąjį šio paveldo mąstą bei gylį. Taigi, dažnai mes pilnai nesuvokiame, kokios svetimos ir skirtingos yra šiandienos Lietuva ir miškuose buvusių partizanų Lietuva.

Juk, žvelgiant į šių dienų Lietuvos visuomenę, matyti, jog pagrindinė jos bėda – didžiulis konformizmas ir indiferentiškumas, savo šaknis, žinoma, turintis sovietmetyje, tačiau per Nepriklausomybės dešimtmečius įgavę naują pagreitį.
Juos galime matyti tiek santykyje su nesena, todėl dar gyva ir vertybinį bei moralinį krūvį turinčia praeitimi, tiek kasdieniame dabarties gyvenime.

Savaime suprantama, kad būtent dėl to didžiosios visuomenės dalies santykis su partizanų karu – kraštutinio nekonformizmo pavyzdžiu – yra ne tik pasyvus (tuo karu visiškai nesidomint), bet ir aktyvus – „nieko ten tokio nebuvo, tik kvailiai ir banditėliai, kalbos apie „didvyrius“ – tik politinė propaganda, nes tokių dalykų tikrovėje apskritai nebūna, normalūs žmonės nuo jų tik kentėjo“ ir t.t. ir pan. Kaipgi nemėginsi atmesti ir paneigti to, kas kelia ne visai aiškiai suvokiamą, bet stiprią alergiją ir susierzinimą?

Visi mes – J. Marcinkevičiaus įkaitai?

Bene aštriausiai ir radikaliausiai į šį pamatinį klausimą mėgino atsakyti jau konferencijos pradžioje „įžanginiais pamąstymais“ pasidalijęs istorikas, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktorius Nerijus Šepetys.

Mėgindamas atsakyti, kodėl partizanų karas taip sunkiai priimamas šiandieninėje Lietuvoje, teigė, jog tai – tiesiog dvi skirtingos tikrovės. Siekdamas kuo stipriau išreikšti šį skirtumą, istorikas rėžė iš peties.

Pasak N.Šepečio, net ir ta Lietuva, kuri kyla iš Sąjūdžio bei Kovo 11-osios yra svetima partizanų karo tikrovei – pirmiausiai tuo, jog ji paremta „taikos“ ir „taikaus pasipriešinimo“ idėjomis bei vertybėmis.

Siekdamas pailiustruoti šią savo mintį, N.Šepetys priminė vieną iš „dainuojančiosios revoliucijos“ dainių – Justiną Marcinkevičių. Istorikas pacitavo vieną iš pirmųjų jo eilėraščių, apraudantį pasalūniškos kulkos pakirstą nekaltą ir taikų brolelį, kurio mirties tragizmas ypač išryškėja į klestintį rytojų bežengiančio taikaus sovietinio gyvenimo fone.

N.Šepečio teigimu, tai – akiniai, kuriuos visuomenei uždėjo ir Vytautas Žalakevičius su savo filmais ir per kuriuos į partizaninį karą ir partizanus dažnai žvelgia net ir Baltijos kelyje bei Sąjūdžio mitinguose stovėję žmonės.
„Todėl net ir patys patriotiškiausi žmonės dažnai nesąmoningai vadovaujasi tam tikromis mąstymo klišėmis, tad ką jau bekalbėti apie tą absoliučiai konformistinę daugumą, kuri egzistavo visada?

Tiesa, čia mes turime vieną išimtį – Sausio 13-ają, kur žmonės naktį aukojo savo gyvybes vardan laisvės. Tačiau jų buvo mažai – net lyginant su kitais, buvusiais gatvėse ir aikštėse“, - lrytui.lt po konferencijos sakė istorikas.

Visuomenė – be istorijos?

Be to, N.Šepetys priminė, kad šiandieninė Lietuvos visuomenė nevertina tokio dalyko, kaip istorija ir ja nesidomi.
„Neseniai mes su studentais darėme tyrimus, siekdami išsiaiškinti, kiek Lietuvos žmonių turi istorinę sąmonę, ir koks jos turinys. Rezultatai parodė, kad dauguma žmonių – iš esmės neistoriški, istorija, kaip dalykas, jiems neegzistuoja“, -- sakė mokslininkas.

Tačiau kaip su tuo, jog dažnas pilietis savo vertybines nuostatas – kad ir labai padrikas ir miglotas – tuojau pat skuba išreikšti per savo požiūrį į tam tikrus nesenos praeities fragmentus, o kontraversiškos istorinės temos žiniasklaidoje sukelia itin audringą ir aktyvią skaitytojų reakciją?

„Visiškas nesidomėjimas istorija ir nežinojimas apie tai, kaip, kada ir kas vyko, visiškai netrukdo turėti labai aiškią ir kategorišką poziciją istoriniais klausimais. Tačiau tai – ne istorinė sąmonė tikrąja to žodžio prasme, o politinės arba ideologinės nuostatos, projektuojamos į praeitį, ir viskas.
Tai labai aiškiai rodė ir mūsų tyrimas – daugelis žmonių, paprašyti įvardyti, jų nuomone, svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius ar veikėjus, kalbėjo apie mitinės praeities ir dabarties politikos dalykus“, - sakė N.Šepetys.

Tad N.Šepečio išvada – paprasta ir negailestinga: kol kas nematyti galimybių, kad partizaninis karas taptų pamatine ir didžiosios visuomenės dalies pripažįstama jos istorinės atminties ir tapatybės dalimi. Nepaisant to, kad adekvatus susidomėjimas šiuo istorijos laikotarpiu vis auga, tas susidomėjimas virsta tik viena iš daugelio šiandieninės visuomenės „subkultūrų“.

Praeities pamatai – iškreipti

Ši žiauri diagnozė ir prognozė atskleidžia visą mūsų visuomenės santykio su sava praeitimi prieštaringumą bei paradoksalumą.

Juk pagal istorinę logiką būtent partizaninis karas ir turėtų tapti kertiniu šiuolaikinio lietuviškojo identiteto akmeniu ir tuo ramsčiu bei vėliava, su kuriuo Lietuva eitų ir į platųjį pasaulį. Juk būtent ant partizanų kovos, nutiesusios tiltą tarp tarpukario ir Kovo 11-osios ir išsaugojusios valstybės idėją per visą sovietinę okupaciją, rymo mūsų šiandienos rūmas. Būtent čia susipina didžiausios mūsų savivokos problemos ir skaudžiausios patirtys, kurių neišgydžius, nebus sveika ir visa visuomenė.

Jokia „pagoniškoji Lietuva“ ar didžiųjų kunigaikščių Lietuva „nuo jūrų lig jūrų“, nei „barokinė LDK“ šio vaidmens negali atlikti ir neatliks – paprasčiausiai dėl to, kad tai jau nebegyvi ir dirbtiniai dalykai. Kita vertus, tokie būdami, jie ir naudojami, kaip atviro ir autentiško santykio su savo praeitimi surogatas. Jo ir reikia tam, kad šią akistatą būtų galima „nutempti“ kuo vėlesniam laikui, taip bandant išlaukti „kol viskas savaime nusistovės“.

Tačiau būtent jie mūsų viešajame gyvenime užima didesnę vietą, nei tas laikotarpis, iš kurio verpetų ir tragiškųjų priešstatų mes, kaip visuomenė ir esame kilę – pokaris bei visa sovietinė okupacija.

Į tuojau pat iškylantį amžinąjį klausimą „ką daryti?“, N.Šepetys tik skėsteli rankomis. Pasak jo, dirbtinėmis priemonėmis „iš viršaus“ ar „iš šono“ čia nieko nepadarysi, o valstybė bei politikai čia turėtų kištis kuo mažiau.
„Svarbiausia – „iš apačios“ kylančios iniciatyvos. Tai – ir šią konferenciją suorganizavę „Trakinių partizanai“, ir grupė „Skylė“ su savo albumu „Broliai“. Pati valstybė čia jau negali nieko daug padaryti“, - sakė N.Šepetys.
Tačiau konferencijoje nuskambėjo ir mintis, kad valstybės ir akademinio pasaulio interesas – kuo detalesni, platesni bei gilesni partizaninio karo ir viso jį įrėminančio laikotarpio moksliniai tyrimai.

Pavyzdžiui, viena šių tyrimų krypčių, apie kurią kalbėjo M.Nefas – kiek partizanų gretose buvo žydšaudžių ir, žinoma, kas jie tokie buvo?
Iš tiesų, kad žydšaudžių - arba bent artimu kolaboiravimu su naciais susitepusiųjų - tarp partizanų iš tiesų buvo, neabejoja beveik niekas. Tačiau detalių ir pagrįstų šio klausimo istorinių tyrimų nebuvimas leidžia klestėti „partizano-žydšaudžio“ stereotipui, kuriuo dažnai manipuliuojama ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose.
Be to, sąžiningi ir atviri istoriniai tyrimai – tiltas į ateitį. Gal juo ateityje norės pasinaudoti daugiau žmonių, nei dabar?

Vytautas Bruveris

Šaltinis: www.lrytas.lt
SVEIKINAMĖS IR SVEIKINAME!
Godotini istorikai! Mylimos istorikės! Visi kiti Tamstos!

Įtempto siužeto filmuose dažnai pasitaiko toks epizodas: „Brangus sūnau, jei matai šį mano vaizdo įrašą, tai reiškia, kad....“ ir t. t. ir pan. Tą patį sakome ir mes – jei skaitote šį puslapį, tai reiškia, kad VU IF alumnų draugija skleidžia sparnus ir žengia ne tik į virtualiąją erdvę, bet ir į naują veiklos etapą apskritai. Bandysime būti įdomūs bei gražūs žymiai platesniam istorikų ir neistorikų ratui, nei anksčiau, o jei pavyks – net ir kiek nors naudingi, neišsigąskime tų žodžių, visuomenei bei valstybei. Juk potencialas, kurį turi ne tik akademinį pasaulį, bet ir visą šalį nuo viršaus iki apačios ir skersai bei išilgai apraizgęs istorikų aštuonkojis – neišmatuojamas! Be to, „buvusių“ istorikų, kaip žinia, nebūna. Tad mūsų uždavinys – padėti šiam padarui suvokti savo jėgą bei burti mus visus draugėn, padėti mums stiprinti ryšį su gimtuoju fakultetu, jo bendruomene, akademiniu pasauliu, pagaliau, vienas su kitu.
Tad, istorike, nesvarbu, kur tu pluši – ar vis dar prie senutės Klio staklių, ar kokiame nors kitame Lietuvai naudingame arba ne visai naudingame bare, nesvarbu, kaip su tavimi pasielgė likimas – ar paliko po Lietuvos saule, ar nubloškė į Afrikos dykumas, Arkties plynes arba Londono gatves, kviečiame Tave prisijungti prie mūsų. Tas pats kvietimas galioja, žinoma, ir visiems kitiems geros valios žmonėms. Tad šia proga sveikiname Jus visus!

VU IF alumnų draugijos vardu,
Vytautas Bruveris


V.Naujiko nuotr.